Narys ir seksualumas

Moterims, sergančioms cukriniu diabetu, ypač II tipo, gresia lytinė disfunkcija potraukio nebuvimas, negebėjimas susijaudinti. Ne vienas tyrinėtojas ir stebėtojas iš Vakarų kėlė klausimą, ar įmanoma politinėmis ir teisinėmis priemonėmis radikaliai keisti socialinius procesus. Šio renginio, o ir neseniai JAV Orlando mieste įvykusios tragedijos kontekste itin svarbu suvokti, kad visuomenės negalima dalyti tik į dvi — mes ir jie — grupes.

Kita vertus, gausu klinikinių tyrimų, rodančių, kad seksualiai hiperaktyvūs individai ypač suaugę vyraidažniau nei kiti lytiškai santykiaujantys, turi daugiau bėdų dėl sveikatos ir asmenybinių sutrikimų. Kaip bebūtų keista, hiperseksualumas dažnai būna… priverstinis, kompulsyvus, susijęs su žemu savikontrolės lygiu, dideliu nerimu, emociniu nestabilumu, dažna nuotaikų kaita, priklausomybėmis narkomanija ar kt.

Kas iš tiesų yra žmogaus seksualumas?

Todėl daugelis tyrinėtojų hiperseksualumą siūlo vertinti kaip parafiliją — požymį ar išraišką kitokio asmenybės ar psichikos sutrikimo. Švedų mokslininkai Niklas Lengstremas ir Karlas Chansonas apklausė per 2,5 tūkst. Tiriamieji atsakė į klausimus apie jų lytinį elgesį, sveikatos būklę, elgsenos ypatumus ir kt. Po Antrojo pasaulinio karo visoje Europoje įvyko lūžis, kai pradėjo tuoktis jaunesni žmonės, sumažėjo viengungių — šis laikas netgi vadinamas santuokos aukso amžiumi.

Sunku kalbėti apie ištuokas, nes tarpukariu nebuvo civilinės metrikacijos.

Seksualumo karai ir revoliucijos XX a. Lietuvoje

Tiesa, egzistavo bažnytinė separacija, bet tai buvo ganėtinai retas reiškinys. Nemažai šeimų buvo faktiškai iširusios, bet negalėjo išsiskirti, kartais teigiama, kad tokių šeimų galėjo būti iki 30 Šia prasme tarpukario Lietuva atsiliko nuo Vakarų visuomenių, tad civilinės metrikacijos įvedimas po okupacijos iš esmės buvo pribrendęs dalykas.

Tačiau tolstant nuo statistikos, prasideda sovietinės ypatybės. Moterys labai sparčiai buvo įdarbintos už šeimos, todėl propaganda o dažnai ir istoriografija kalbėjo apie Narys ir seksualumas emancipaciją.

Mums atrodo, kad tiksliau tai vadinti moterų mobilizacija — juk nevyko kultūrinė emancipacija, o šeimoje tradicinis lyčių vaidmenų pasiskirstymas išliko.

Tai reiškė, kad moterys pervargdavo, faktiškai dirbdamos dvi pamainas: vieną darbe, o antrą — namuose. Dabar sovietmečiu paplitusį vyrų alkoholizmą istorikai linkę Narys ir seksualumas sovietmečio pilkuma, beprasmybe, bet nė kiek ne mažiau svarbus buvo ir toks vyrų išstūmimas iš šeimos: laisvo laiko jie turėjo daugiau nei moterys, šeimai jo paskirti nemokėjo ir nenorėjo.

Todėl belikdavo draugai ir butelis — o nuo čia netoli iki didžiulį mastą įgavusių vyrų savižudybių. Ar galima įžvelgti tam tikrą žmonių, pavyzdžiui, viengungių stigmatizavimą aptariamu laikotarpiu vien dėl jų seksualinio elgesio? Pati problema atribota nuo asmeninių pasirinkimų, individualių socialinių aspektų ir pradėta kelti visos tautos perspektyvoje.

Ta liga nebūtų mums dar taip skaudi, jei mūsų amžinieji priešai lenkai nebūtų taip veislingi. Taigi viengungiai vis labiau marginalizuoti, neįsipaišantys į tautinės vienybės, solidarumo, augimo ir stiprėjimo schemas, vaizduoti kaip savanaudžiai, turtus kaupiantys, patvirkę vyrai, kurie rūpinasi tik savimi, o ne tauta. Vis dėlto didžiausia stigma buvo užkrauta ant vienišų, nesusituokusių motinų.

Pajuokos ir patyčios, neapykanta, kartais netgi išvijimas iš namų — apie tai liudija vienalaikiai šaltiniai. Tokias moteris, ypač provincijoje, galėjo išgelbėti ir grąžinti į kiek įmanoma labiau visavertį gyvenimą tik gera pasoga ir iš to sekanti santuoka, tačiau tokie atvejai nebuvo dažni.

Jei pažvelgtume į tuometinę kriminalinę statistiką, nesantuokinių kūdikių nužudymo atvejus, vaizdas įgytų tik dar niūresnes spalvas.

Pirma moteris ir vaikus! Arba kūnas ir seksualumas

Nepaisant to, viešojoje erdvėje galime fiksuoti ne tik pavienes užuojautas šioms moterims, jų vaikams, bet ir atsirandančias privačias ar visuomenines iniciatyvas, ypač miestuose, siekiant joms pagelbėti. Vis dažniau keltas klausimas apie vyrų atsakomybę, kalbėta ir apie lytinio švietimo svarbą.

Ar įmanoma išskirti XX a. Lietuvos visuomenės seksualumo istorijos perio­dus, lūžius? Aišku, svarbus abortų įteisinimas m. Didysis lūžis neabejotinai įvyko — m. Iki tol galima įžvelgti netgi tam tikrą konservatyvių tarpukario tendencijų tęstinumą.

Kas seksualu vyrams, o kas – moterims

Išskirti galima ir devinto dešimtmečio antrą pusę, kai viešoji erdvė vis labiau seksualizavosi, formavosi šiuolaikinės seksualinės praktikos. Koks valstybės, kaip instituto, vaid­muo šiuose procesuose, tiek tarpukariu, tiek sovietmečiu?

Pirma moteris ir vaikus! Arba kūnas ir seksualumas Kalbėdami apie engiamas grupes, negalime pamiršti kūno politikos. Istoriškai kūnas buvo ir tebėra socialinio pasaulio metafora, tačiau jis negali egzistuoti kaip paskiras objektas ir todėl yra nuolat pajungiamas tam tikram diskursui. Kūnas kultūrinamas, objektyvuojamas, istorizuojamas, todėl tampa labiau idealiu nei realiu realią poziciją užimančiu dariniu, nes bet kokia pozicija ar jos atmetimas yra socialinis reiškinys.

Tokia tendencija matoma ir šiandien, pavyzdžiui, kai, susidūrus vyrams, moterims ir vaikams, dėl pastarųjų buvimo pasikeičia bendravimo registras. Toks tariamai pagarbus elgesys tapo vienu veiksnių, palaikančių moterų ir vaikų priespaudą.

Moteris privalo šypsotis, džiaugtis, kalbėti negarsiai, elgtis mandagiai, pritarti, nesikeikti ir dar kartelį šypsotis.

Visgi tai auklėjimo padarinys, skatinantis klausti, kodėl berniukai ir mergaitės taip skirtingai auklėjami.

Kas iš tiesų yra žmogaus seksualumas? Įvairių profesijų ir tapatybių, skirtingų motyvų vedami žmonės išreikš savo solidarumą su LGBT bendruomene. Šio renginio, o ir neseniai JAV Orlando mieste įvykusios tragedijos kontekste itin svarbu suvokti, kad visuomenės negalima dalyti tik į dvi — mes ir jie — grupes. Skirtingų seksualinių ir romantinių potraukių, tapatybių ir polinkių žmonės sudaro spektrą, kurį apibendrinti nėra labai paprasta.

Mandagumas į lyties chromosomą neįrašytas. Vieniems vaikams suaugus ir tapus vyrais, moterys ir kiti vaikai žemesnėje klasėje priversti pasilikti. Apšvieta tokį skirtumą išryškino dar labiau.

Per didelis seksualumas rodo laimės trūkumą

Moteriškosios giminės vaikas iš kūdikio patalų įšoko tiesiai į moterišką suknelę. Firestone teigimu, mergaitėms vaikystė negaliojo — jos negalėjo eiti į mokyklą, kuri buvo esminė vaikystės steigimo institucija. Mergaitė, pasiekusi lytinę brandą 10—12 metųbūdavo ištekinama už gerokai vyresnio vyro. Taigi mokykla, kurią galėjo lankyti tik atitinkamos klasės berniukai, įsteigė vaikystę, kuri tapo neatsiejama nuo socioekonominės klasės.

GALIMA AIŠKIAU. Pornografija, homoseksualumas, abortai.

Mokykla disciplinavo vaikus, atskyrė juos nuo suaugusiųjų ir uždarė į specifines amžiaus grupes. Tokiu būdu įsteigus vaikystę, buvo įsteigtas ir suaugusiųjų pasaulis. Ankstyvaisiais viduramžiais skirtumo tarp vaiko ir suaugusiojo beveik nebuvo, atsiradus moderniosios eros mokykloms, vaikystės koncepto atsiradimas sukūrė ir suaugusiuosius.

Humanistinė tradicija mokyklos formavimuisi itin svarbi, tačiau Firestone sako, kad tikrieji mokyklinės sistemos architektai buvo XVII amžiaus moralistai ir pedagogai, pavyzdžiui, jėzuitai, kurie vieni pirmųjų akcentavo vaikystės nekaltumą ir silpnumą, iškėlė vaikystę ant pjedestalo kaip simbolį šalia ten jau esančio, nuo pozavimo pavargusio, perkreipto moteriškumo simbolio.

Disciplina buvo esminis modernaus mokyklinio auklėjimo elementas, panaudotas vaikams auklėti uždarant juos vienoje amžiaus ir lyties grupėje, taip pašalinant juos iš suaugusiųjų pasaulio.

Disciplina čia tarnavo ne kaip pozityvus našumo variklis, skatinantis dirbti ir mokytis drauge, o kaip prievolės struktūra, dogmatiškai įskiepijusi moralę, vertybes ir lėmusi psichofiziką. Taip užgimė tendencija, kad mokykla ne tik šviečia, bet ir auklėja bei ugdo vaikų augimą ir brendimą, iki jie taps naudingi ir paklusnūs suaugusieji. Taip mokykloje represinę priespaudos logiką buvo išmokta priimti kaip vertybę prisiminkime nacistinės Vokietijos hitlerjugendą ar sovietmečio spaliukus, pionierius, komjaunimą.

Taigi vaikai buvo uždaryti savo amžiaus ir socialinės klasės grupėje, mokyklos programa, kaip teigia Firestone, jiems buvo sumaitinta. Disciplina pristatyta kaip moralės dalykas. Narys ir seksualumas

• Reiskia padidinti nari, jie padeda
• Per didelis seksualumas rodo laimės trūkumą - DELFI Gyvenimas
• Daugelis seksualumą supranta kaip matomą dalyką — patrauklią išvaizdą ar manieras, arba seksualumas tapatinamas su seksualine orientacija.
• Pirma moteris ir vaikus! Arba kūnas ir seksualumas | Šiaurės Atėnai

Šviečiamosios vertybės buvo bausmė, bet kaip tokios atpažintos nebuvo. Mokykla taip prisiėmė užduotį ugdyti vaikystės konceptą, kuris tik padidino atstumą tarp vaikų ir suaugusiųjų. Mokykla ėmė ugdyti požiūrį į kūną — jis ir jo raiškos buvo paprasčiausiai atmesta.

Kas seksualu vyrams, o kas – moterims - DELFI Gyvenimas

Sociologas Anthony Giddensas pažymėjo, kad kūnas socialinėje mintyje iki XX amžiaus tiesiog neegzistavo. Taip jėzuitų ir kitų XV amžiaus moralistų sustruktūruotos mokyklos institucijos suformuota visuotinė vaikystės ideologija apsunkino individualų vaikų virsmą ir mokymosi procesą: vaikai imti štampuoti ir lyginti savo klasės bei amžiaus grupės kontekste — taip buvo nustatoma jų vertė ir dora; šis procesas atėmė iš vaikų galimybę autentiškai atrasti.

Tai lėmė įsitikinimą, kad vaikai yra aseksualios būtybės.

Bet koks vaikų seksualinio prado pripažinimas būtų reiškęs Narys ir seksualumas į suaugusiųjų pasaulį. Kad tyrosios vaikystės mitas nebūtų suterštas, bet koks seksualumo pripažinimas vaiką bemat paversdavo suaugusiuoju, tačiau tai moderniaisiais laikais, pasikeitus šeimos kaip pagrindinės mažosios socialinės ir ekonominės struktūros modeliui, turėjo būti atidėta vėlesniam metui.

Taigi disciplinuoti vaiką taip, kad jis kuo ilgiau nepriklausytų sau, kad jo kūnas taptų visuomenės ornamentu ir ekonominiu elementu, buvo socioekonomiškai motyvuota veikla. Tokia ideologija veikė vaikų disciplinavimo būtinybės pagrindu. Mokykla tapo vaikystę įsteigiančia, vaikus disciplinuojančia ir jų vitališkumą užgniaužiančia institucija.

Pagrindinė disciplinuojančios valdžios funkcija yra treniravimas. Disciplina treniruoja ne individus, o kūnų mases. Foucault rašo, kad disciplinos sėkmė priklauso nuo trijų elementų: hierarchijos, smerkimo ir vertinimo normalizavimo ir nagrinėjančio stebėjimo.

Hierarchinio stebėjimo metu disciplina veikia kaip kažką atlikti priverčiantis mechanizmas. Užgimė naują informaciją apie žmogų produkuojančios stebėjimo institucijos.

Knyga „Seksualumas ir onkologinė liga“

Tai karo stovyklos, kurių modelis atrandamas kalėjimuose, ligoninėse ir, žinoma, mokyklose. Viena iš jų — vaisingumo sutrikimai.

Tiek pačiam susirgusiam, tiek šalia esančiam artimajam. Ši knyga — tai kvietimas prakalbinti kankinančią ir slegiančią tylą. Pacientų istorijos man kasdien primena, jog viltis atsiranda, kai pradedame atvirai kalbėtis. Gyvūnai poruojasi vedami instinktų.

Vieni — rodos, kunkuliuoja, dega nuo aistros, kiti - apsnūdę, mažai domisi aplinka. Kaip jis veikia žmogaus būties kokybę, pasitenkinimą gyvenimu?

Jie žino, kaip dalyvauti fiziniame poravimosi veiksme, kaip rasti savo partnerius, kaip juos pasirinkti. Bet žmonių atveju viskas sudėtingiau. Tik žmonės sukuria idėjas, įstatymus, papročius, fantazijas, įpročius, tabu, reikalavimus, susijusius su seksualumu, įteisina slepiamas ir viešas jo formas. Kitais žodžiais kalbant, tik žmonės turi tai, ką galima pavadinti seksualumu.

• Per metus as padidinau nari
• Asociacija » himeja.lt – Temos, kuriomis nekalbama: seksualumas ir onkologinė liga
• Seksualumo karai ir revoliucijos XX a.
• Seksualumo karai ir revoliucijos XX a. Lietuvoje - himeja.lt

Kaip mes kalbamės apie seksualumą?